Išėjimo 4

₁Mozė atsakė, tardamas: „O jeigu jie netikės manimi ir mano balso neklausys, bet sakys: ‘VIEŠPATS tau nepasirodė!’?“ ₂VIEŠPATS paklausė jo: „Ką laikai savo rankoje?“ – „Lazdą“, – atsakė jis. ₃„Mesk žemėn“, – paliepė Dievas. Jis metė ją žemėn, ir ji pavirto gyvate. Mozė atšoko nuo jos. ₄Tuomet VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką ir nutverk jai už uodegos“. Jis ištiesė ranką, nutvėrė, ir ji vėl pavirto lazda jo rankoje. ₅„Taip įvyks, kad jie patikėtų, jog tau pasirodė VIEŠPATS, jų protėvių Dievas – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“.

₆VIEŠPATS vėl paliepė jam: „Įkišk ranką į savo užantį“. Jis įkišo ranką į užantį, o kai ištraukė, žiūri – jo ranka raupsuota, balta tarsi sniegas. ₇„Įkišk dar sykį ranką į užantį“, – vėl paliepė. Jis dar sykį įkišo ranką į užantį, o kai ištraukė, žiūri – ji tapusi tokia pat, kaip ir visas jo kūnas. ₈„Jei jie tavimi netikės ar nepaisys pirmojo ženklo, tai patikės antruoju ženklu. ₉Bet jeigu jie nepatikėtų nė šiais dviem ženklais ir nepaklausytų tavo balso, pasemk iš Nilo vandens ir išpilk ant sausos žemės. Vanduo, kurį pasemsi iš Nilo, ant sausos žemės pavirs krauju“.

₁₀Bet Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Ak, mano Viešpatie, aš niekada nebuvau iškalbus – nei praeityje, nei dabar, kai tu prakalbinai savo tarną. Aš lėtas praverti lūpas, ir mano liežuvis nerangus“. ₁₁Tada VIEŠPATS paklausė jo: „O kas duoda burną žmogui? Kas padaro jį nebylį ar kurčią, regintį ar aklą? Argi ne aš, VIEŠPATS? ₁₂O dabar eik! Aš būsiu su tavo lūpomis ir pamokysiu, ką turi sakyti“. ₁₃Tačiau Mozė atsakė: „Ak, mano Viešpatie, prašau siųsti ką nors kitą“. ₁₄Tuomet VIEŠPATS supyko ant Mozės ir tarė: „Ar tu neturi brolio, levito Aarono? Aš žinau, jis iškalbus. Kaip tik dabar jis ateina tavęs pasitikti. Tave pamačius, džiaugsis jo širdis. ₁₅Tu kalbėsi jam ir dėsi žodžius į jo lūpas, o aš būsiu su tavo lūpomis ir su jo lūpomis ir pamokysiu judu, ką daryti. ₁₆Iš tikrųjų jis žmonėms kalbės už tave: jis bus tau kaip lūpos, o tu jam būsi kaip Dievas. ₁₇Paimk į savo ranką šią lazdą; ja turėsi daryti ženklus“.

₁₈Mozė sugrįžo pas savo uošvį Jetrą ir tarė jam: „Prašyčiau leisti man grįžti pas giminę į Egiptą ir pasižiūrėti, ar jie dar gyvi“. Jetras atsakė Mozei: „Eik ramybėje!“ ₁₉Midjane Mozei VIEŠPATS tarė: „Grįžk į Egiptą, nes visi žmonės, ieškoję tavo gyvybės, išmirė“. ₂₀Taigi Mozė pasiėmė žmoną ir sūnus, užsodino ant asilo ir leidosi kelionėn į Egipto žemę. Ir Dievo lazdą Mozė pasiėmė.

₂₁O VIEŠPATS tarė Mozei: „Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad atliktumei faraono akivaizdoje visus nuostabiuosius darbus, kuriuos sudėjau į tavo rankas. Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti. ₂₂Tuomet tu sakysi faraonui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. ₂₃Aš tau liepiau: leisk mano sūnui išeiti, kad galėtų mane pagarbinti! Bet tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk manimi, aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų’“.

₂₄Atsitiko taip, kad kelionėje nakvojant vienoje užeigoje, VIEŠPATS pasitiko Mozę ir bandė jį užmušti. ₂₅Bet Cipora, paėmusi titnagą, nupjovė savo sūnaus apyvarpio odą ir palietė ja Mozės kojas, tardama: „Tu iš tikrųjų esi man kraujo sužadėtinis!“ ₂₆O kai [VIEŠPATS] nuo jo pasitraukė, ji pridūrė: „Kraujo sužadėtinis apipjaustymu“.

₂₇VIEŠPATS tarė Aaronui: „Nueik į dykumą Mozės pasitikti“. Aaronas nuėjo, pasitiko Mozę prie Dievo kalno ir pabučiavo. ₂₈Mozė apsakė Aaronui visa, ką VIEŠPATS siųsdamas jį buvo pasakęs, ir visus jam pavestus ženklus. ₂₉Tada Mozė ir Aaronas nuėjo ir sušaukė visus izraelitų seniūnus. ₃₀Aaronas pakartojo visa, ką VIEŠPATS buvo sakęs Mozei, o Mozė padarė ženklus visų žmonių akivaizdoje. ₃₁Žmonės įsitikino. Išgirdę, kad VIEŠPATS parodė rūpinimąsi izraelitais ir pamatė jų kančią, jie parpuolė kniūbsti ir pagarbino.